Žuvų šėrimas tvenkinyje

Šerti ar nešerti žuvis - dažnas, žuvis nuosavame vandens telkinyje pradėjusio auginti, „žuvininko“ klausimas. Toks klausimas natūralus, juk ežeruose ar upėse žuvys sėkmingai augo milijonus metų ir be papildomo maitinimo.

Visgi skirtumas tarp natūralaus seno vandens telkinio ir neseniai (prieš metus ar penkis) įrengto tvenkinio - didžiulis. Natūrali mitybinė bazė (įvairūs dugno bestuburiai, augalija ir kt.) gali būti jau pilnai susiformavusi ir kelių metų amžiaus tvenkinyje, tačiau žuvų gausumas tvenkinyje dažnai būna ženkliai didesnis nei natūralioje gamtoje, o įvairovė skurdi, arba vyrauja 1-2 rūšys. Būtent tai ir lemia ar tvenkinio žuvys turės pakankamai maisto ar badaus? Tad papildomas maitinimas visada ženkliai padidins Jūsų tvenkinio produktyvumą, svarbu maitinti žuvis tinkamai. Šiame straipsnyje ir aptarsime pagrindinius žuvų maitinimo aspektus, šėrimo būdus, maitinimo intensyvumo ir pašaro pasirinkimo galimybes.

Jeigu siekiate didesnės tvenkinio žuvų produkcijos nusprendėte žuvis maitinti, visų pirma reikia bent apytiksliai žinoti žuvų biomasę Jūsų vandens telkinyje.

Iš vienos pusės pakankamai paprasta – žinome kiek ir kokių žuvų įleidome, vidutinį įleistų žuvų svorį, viską susikaičiuojame ir turime bendrą vandens telkinio žuvų biomasę, nuo kurios apskaičiuojame iki 1,5% siekiantį pašaro kiekį parai. Tačiau, kaip bebūtų gaila, retas vandens telkinio savininkas veda detalius telkinio įžuvinimo užrašus, dažniausiai tik apytiksliai žinome kiek ir kokių rūšių įsileidome, o tikslesnį esamą jų svorį pasakyti ar bendrą žuvų biomasę - sunku. Ką daryti tokiu atveju? Pradėkite nuo nedidelių pašaro kiekių ir stebėkite kaip intensyviai (per kiek laiko) ir kiek pašaro žuvys suvalgo. Jeigu pašaras suvalgomas greičiau nei per 8 val. – palaipsniui didinkite šėrimo normą. Jeigu po paros pašaro vis dar randame – rekomenduojama šėrimo normą mažinti, arba mažinti šėrimo dažnumą.

Karpinių ar eršketinių žuvų maitinimosi kontrolei geriausią įsirengti švarią vandens telkinio dugno aikštelę (suformuoti vadinamą „stalą“ ant kieto stambios frakcijos grunto (smėlio ar žvyro) ar įrengti papildomą plastikinę (tankaus tinklino) ar medinę (su smulkiomis skylutėmis) iškeliamą dugno platformą. Tokia matinimo vieta turėtų būti įrengta patogioje, gerai matomoje Jums vietoje, tačiau tuo pačiu ir rami vieta žuvims. Rekomenduojama ją įrengti 1-1,5m gylyje, kad jos nepasiektų vandens paukščiai ir nebūtų tiesioginio baidymo nuolat vaikštant krantu.

Pašaro kiekis – kiek ir kokio pašaro reikia žuviai?

Intensyviausiai mūsų platumų žuvys maitinasi šiltuoju periodu, o daugumai mūsų platumų žuvų rūšių maksimalus augimo greitis pasiekiamas esant +14 - +22oC temperatūrai. Šiltamėges žuvis, t.y. visas karpines žuvis (karpius, karosus, amūrus, lynus ir kt.) bei eršketus rekomenduojama pradėti šerti vandens temperatūrai pasiekus bent +8oC vid. temperatūrą (matuojant 0,6-1m gylyje). Mūsų klimtato sąlygomis tai balandžio-gegužės mėn., o lašišinės žuvys (upėtakiai, palijos) gali būti maitinami ištisus metus, jeigu vandens temperatūra nepakyla aukščiau +20oC. Visgi reiktų turėti omenyje, kad žiemos metu žuvų aktyvumas ir medžiagų apykaita ženkliai sulėtėja, tad ir pašaro nomos šaltuoju periodu turėtų būti ženkliai mažesnės.

Maksimalus pašaro kiekis, reikalingas tvenkinyje augančiai žuviai, per parą neturėtų viršyti 1,5% jos svorio. Šiltamėgės žuvys aktyviausiai maitinasi esant +12o - +24oC temperatūrai, Lietuvoje, tai atitiktų periodą tarp gegužės-spalio mėn.

Sezono pradžioje (pavasarį) žuvis pradėkite maitintiti ne didesniu nei 0,3% intensyvumu, t.y. per parą žuvims sušeriant ne daugiau nei 0,3% bendros tvenkinio šiltamėgių žuvų biomasės, o maitinimo intensyvumas neturėtų būti didesnis nei 2-3 kartus per savaitę. Kylant vandens temperatūrai pašaro kiekį ir intensyvumą palaipsniui didinkite, o rudeniop vėl mažinkite. Jeigu maitinate ne kombinuotais pašarais, grūdinių kultūrų kiekis galėtų būti iki dviejų kartų didesnis.

Pašarų tipai

Nors žuvys dažnai laikomos „visaėdžiais“ gyvūnais, jų maitinimas „atliekomis“ nuo mūsų stalo yra ne tik neestetiškas ar mažai naudingas, bet neretai net ir žalingas pačiam vandens telkiniui. Todėl, tvenkinyje augindami žuvis maitinkime jas tinkamai.

• KOMBINUOTI / EKSTRUDUOTI PAŠARAI – tinkamiausias, puikiai subalansuotas, visomis būtinomis medžiagomis praturtintas, tačiau kiek brangesnis pašaras. Jam nereikalingas joks papildomas paruošimas, o pašaro efektyvumo-konversijos koeficientas (t.y. kiek kg pašaro reikia užauginti 1 kg žuvies) net kelis kartus didesnis už visus kitus naudojamus augalinės ar gyvulinės kilmės pašarus.

Svarbu ir tai, kad galima pasirinkti plaukiančius ar skęstančius, skirtingo dydžio granulių, įvairaus riebalingumo ir baltymingumo, pritaikytus konkrečiai žuvų rūšiai ar universalius pašarus.

Šie pašarai efektyviausi auginant didesnį žuvų kiekį, siekiant maksimalaus patogumo ar maitinant nusilpusias žuvis. Todėl rekomenduotina bent pavasario sezono metu ir prieš žiemą (rudens pabaigoje) karpines žuvis papildomai pašerti aukšto baltymingumo ir daugiau riebalų turinčiais pašarais.

Eršketų, upėtakių ar palijų auginimui, baltymingi pašarai iš esmės lemia šių žuvų augimo greitį, kurio neįmanoma pasiekti net ir nuolat žuvis šeriant gyvulinės kilmės produktais.

 Spausti >> ŽIŪRĖTI KARPINĮ PAŠARĄ

 Spausti >> ŽIŪRĖTI UPĖTAKINĮ PAŠARĄ

 Spausti >> ŽIŪRĖTI ERŠKETINĮ PAŠARĄ

• GRŪDINĖS KULTŪROS – šio tipo pašarais rekomenduojama žuvis šerti šiltuoju periodu, vandens temperatūrai pakilus virš +12oC, tuomet mažai baltymingas, tačiau gausus angliavandeniais pašaras bus greitai virškinamas, o jo perteklius verčiamas į riebalinį audinį. Visgi šeriant grūdinėmis kultūromis svarbu neperšerti, t.y. stebėti, kad žuvys pateiktą maisto kiekį suvalgytų per 8-12 val., kitu atveju kyla pavojus pašarui sugęsti ir/ar teršti vandens telkinį.

Traiškytos, plikytos ar virtos grūdinės kultūros yra ženkliai lengviau virškinamos, tad ir jų įsisavinimas daug lengvesnis, todėl esant galimybei, grūdinės kultūros gali būti termiškai ar mechaniškai apdorojamos taip siekiant padidinti jų įsisavinimą. Žinoma, jeigu žuvis auginate „tonomis“ tokią galimybę riboja reikalingo pašaro kiekis, tačiau kelių šimtų kilogramų karpių maitinimas nesudarytų papildomo vargo „nuplikant“ grūdus verdančiu vadeniu paliekant juos tiesiog išbrinkti.

Maitinant grūdinėmis kultūromis nerekomenduojama į jas dėti skonio ar kvapo stipriklių. Galbūt pradžioje žuvys aktyviau reaguos į pateiktą pašarą, tačiau vėliau „nekvėpintas“ maistas gali būti mažai patrauklus.

• GYVULINĖS KILMĖS PAŠARAS – natūralus (sliekai, įv. vabzdžių lervos), gyvulių skerdienos atlekos (kepenys, blužnis, mėsos likučiais) yra puikus maisto papildas ne tik plėšrioms, bet ir visoms karpinėms žuvims. Didelis šių produktų baltymingumas teigiamai veiks šeriamų žuvų augimą ir praturtins jų racioną. Visgi šio maisto pagrindiniu trūkumu yra nepatogus jo dozavimas ir neestetiškas jo pateikimas. Nereiktų pamiršti ir fakto, kad gyvulinės kilmės produktai greitai genda, tad tiek jų laikymo, tiek ir pateikimo žuvims galimybės yra ribotos. Šiltuoju sezonu metu sugedęs gyvulinės kilmės pašaras ne tik bus nepatrauklus žuvims, bet ir užterš vandens telkinį, o kartais net ir ženkliai neigiamai paveiks vandens kokybę.

Žuvų šerimas

Maitinant žuvis svarbus ne tik pašaro pasirinkimas, bet ir jo pateikimas, kiekis bei šėrimo periodiškumas. Nuolatinis, stabilus žuvų maitinimas, atsižvelgiant į jų mitybos intensyvumą priklausomai nuo gamtinių sąlygų ir kt. faktorių užtikrintų geriausią žuvų augimą, būtent todėl retas žuvininkas drįstų ginčytis, kad šėrimas „ iš įgudusios rankos“ yra geriausias žuvų maitinimo būdas, deja ne visada tam turime galimybių.

Kasdienis žuvų šerimas net ir du kart per parą (pvz. ryte ir vakare) sunkiai įmanomas jeigu šio darbo nelaikote pagrindiniu gyvenimo tikslu, o ką jau kalbėti apie tikslų dozavimą ir žuvų matinimą 3-4 kart per parą. Todėl dažniausiai žuvys tvenkinyje maitinamos kelis kartus per savaitę, vienu kartu sušeriant santykinai didesnę pašaro normą. Toks matinimas iš dalies mažina pašaro įsisavinimo efektyvumą (dalis jo lieka nesunaudota žuvų) ir nesudaro sąlygų stabiliam žuvų augimui. Tačiau net ir netolygus, chaotiškas papildomas žuvų maitnimas (pvz. tik savaitgalį) yra ženkliai geriau nei visiškas nemaitinimas. Tokiu atveju svarbiausias maksimalus galimas žuvų šėrimo reguliarumas. Nuolat tuo pačiu metu (pvz. penktadienį vakare ar trečiadieniais ryte) šeriamos žuvys ilgainiui pripras prie tokio reguliarumo ir bus „paruošusios savo skrandžius“ maistui.

Visgi vis dažniau į mūsų kasdienį gyvenimą ateinančios technologijos neaplenkia ir žuvininkystės sektoriaus, tad mechaninės, dalinai ar pilnai automatizuotos šėrimo sistemos yra puikus sprendimas jeigu norite maksimalaus rezultato su minimaliomis pastangomis.

• MECHANINĖS ŠĖRYKLOS -  dažniausiai naudojamos karpinių žuvų šėrimui. Jos veikia (paberia pašaro) žuvims ar vėjui jas mechniškai paveikus – pajudinus. Pagrindiniai jų privalumai – nereikalingas elektros energijos šaltinis, santykinai žema kaina ir paprastas naudojimas, t.y. beveik nėra kam sugęsti, o pagrindinę funkciją, pašerti žuvis jos atlieka. Visgi pašaro dozavimas ar normavimas yra sudėtingas, o neretai ir neįmanomas.

 Spausti >> ŽIŪRĖTI MECHANINĖS ŠĖRYKLOS KAINĄ

• PUSIAU AUTOMATINĖS IR AUTOMATINĖS ŠĖRYKLOS – minimalizuoja Jūsų darbo poreikį šeriant žuvis. Paprastai užtenka užpildyti pašaro konteinerį ir nustatyti šėrimo intensyvumą bei vienu kartu išbarstomo pašaro kiekį. Dauguma dabartinių šėryklų ne tik reikalauja minimalių energijos sąnaudų (automobilinis akumuliatorius šėryklą įgalins veikti daugiau nei mėnesį laiko), bet ir yra valdomos nuotoliu. Pagrindinis jų trūkumas – aukšta kaina, tačiau už komfortą tenka mokėti, o maksimaliai reguliarus nuolatinis žuvų šerimas atsispindės ir jų augimo greityje.

 Spausti >> ŽIŪRĖTI AUTOMATINĖS ŠĖRYKLOS KAINĄ

Rodos tiek apie pagrindinius žuvų šėrimo aspektus, o kilus klausimams drąsiais kreipkitės į mailus.lt specialistus ar prašykite asmeninės konsultacijos.

Sėkmingo žuvų auginimo!