Įžuvinimas ir jo problematika

Įžuvinimas valstybiniuose vidaus vandens telkiniuose yra reguliuojamas teisės aktų nustatyta tvarka (Žuvivaisos valstybiniuose žuvininkystės vandens telkiniuose taisyklės (įsak. Nr. 3D-354 /D1-303). Valstybės vandenyse įžuvinimą, pagal vandens telkinių tvarkymo planus, atlieka Žemės ūkio ministerija (Žuvininkystės tarnyba). Išnuomotuose vandens telkiniuose įžuvinimo darbai vykdomi atsižvelgiant į NŽT patvirtintus vandens telkinio žuvų išteklių naudojimo, atkūrimo ir apsaugos priemonių planus. Privačiuose natūraliuose ir dirbtiniuose vandens telkiniuose įžuvinimo rūpesčiai palikti telkinių savininkams, tik natūraliems ir pratekantiems vandens telkiniams nustatyti ribojimai dėl invazinių rūšių įveisimo ar būtinų veterinarinių normų įgyvendinimo.

Šiame straipsnyje nesigilinsime į valstybinę vandenų žuvinimo politiką, o dėmesį skirsime privačių vandens telkinių įžuvinimui.

Nuo ko pradėti, jeigu nusprendėte savo turimą vandens telkinį įžuvinti?

Visų pirma, apgalvokite kokio vandens telkinio norite, t.y. kam jis bus naudojamas? Ar vandens telkinio pagrindinė paskirtis bus estetinio kraštovaizdžio formavimas, o gal tai bus rekreacinei / mėgėjiškai ar pramoninei žuvininkystei skirtas vandens plotas?

Jei norėsite skaidraus vandens telkinio su jame vešinčiais vandens augalais, vargu ar toks telkinys tuo pačiu galės būti naudojamas ir karpių auginimui. Jeigu tikitės tvenkinyje užauginti gausų karpių „derlių“, tai tokie planai gali būti sunkiai suderinami su švaraus vandens, skirto maudyklos pramogoms, paskirtimi ir tt.. Žinoma, įmanomi įvairių paskirčių derinimai, tačiau maksimalų rezultatą pasiekti bus gerokai sunkiau.

Ne mažiau svarbi yra ir telkinio vandens kokybė. Ji priklauso nuo daugelio faktorių, kurių svarbiausias be abejonės bus vandens šaltinis (grežinys, upelis, gruntinis vanduo ar kt.). Ne mažiau reikšmingi rodikliai bus vandens telkinio paviršiaus plotas ir vandens tūris, bei jo pasikeitimo laikas (t.y. per kiek laiko vandens telkinyje pasikeičia visas vanduo). Vyraujantis vandens telkinio ir pakrantės gruntas, pakrantės zona (užšešėlinimas, žemės ūkio poveikis ir tt.) ir kiti hidrologiniai veiksniai taip pat bus ne mažiau svarbūs.

Nereiktų pamiršti, kad be šių pagrindinių, jau išvardintų faktorių, turite įvertinti ir savo norų kaštus. Į juos įskaičiuokite ne tik laiko (vizijos įgyvendinimo trukmės), bet ir materialines sąnaudas. Šiuolaikinės technologijos leidžia įgyvendinti daugelį vandens telkiniams keliamų reikalavimų, tačiau kartais užaugintas kilograminis karpis gali kainuoti daugiau nei kilogramas juodųjų ikrų. Tad, prieš pradedant darbus turite numatyti, kiek savo laiko ir/ar pinigų galėsite skirti vandens telkinio priežiūrai.

Du skirtingus vystymo scenarijus turės naujai įrengtas (iškąstas ar užtvenktas) vandens telkinys ir jau esamo vandens telkinio priežiūra/įžuvinimas.

Skirtingos žuvų rūšys ne tik skiriasi savo skoninėmis savybėmis, bet ir savo elgsena vandenyje. Neįvertindami jų daromo poveikio ir atlikę įžuvinimą galime turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, štai mūsų vandenų (turiu omenyje vietines Rytų Europos gėlavandenes rūšis) priedugnio žuvys besimaitinančios bentosu savo maisto ieško „kasdamos“ iki 5-10 cm dugno sluoksnį, tuo tarpu svetimžemis karpis gali išvagoti net iki 30 cm gylio tranšėjas. Ir skirtumas bus ne dugno reljefo pasikeitimuose, o dėl išlaisvintų suspenduotų organinių medžiagų suprastėjusi vandens kokybė. Padidėjęs fosforo ir azoto junginių kiekis įtakos vandens augalų ir fitoplanktono augimą, šis savo ruoštu turės lemiamos įtakos vandens skaidrumui, deguoniniam režimui ar net toksinių medžiagų atsiradimui vandenyje (pvz. ciano bakterijos). Žinoma, tai tik schematiškai supaprastintas pavyzdys. Kitas nesėkmingo žuvinimo atvejas, kuomet "norėdami gero" pakenkiame visai vandens telkinio ekosistemai, t.y. kuomet baltųjų amūrų pagalba "išnaikinama" visa vandens augalija. Daugelis net nesusimąsto, kad realiai kovoja ne su tvenkinio užaugimo priežastimi, o su pasekmėmis. 

Jeigu vandens telkinyje ketinate auginti žuvis maistui, labai svarbu įvertinti kokios produkcijos siekiate. Ar Jūsų „ūkis“ bus orientuotas į maksimalius rezultatus ar sieksite išauginti ženkliai mažesnį, bet ekologišką produktą mažiausiomis sąnaudomis. Būtent vandens kokybės ir telkinio hidrologijos įvertinimas nulems, kokias žuvų rūšis auginti būtų perspektyviausia, kokią naudą atneš papildomas šėrimas, kokios galimos neigiamos vystomos intensyvios žuvininkystės pasekmės. 

Rekreacinės žvejybos vystymo tikslais svarbiausiu aspektu gali tapti ne tik „žuvies tiek, kad kimba nuolat ir ant bet ko“ rodiklis, bet ir trofėjinio dydžio, arba retų rūšių žuvų žvejyba. Neretai viename vandens telkinyje pasitelkus specialistų žinias galima suderinti plėšrios ir taikios žuvies žvejybą, o didesnę vandens telkinio produkciją padeda pasiekti paprasti techniniai sprendimai (fontanai ar aeratoriai), o ne nuolatinis žuvų šėrimas ar gausus įžuvinimas.

Jeigu vandens telkinys atliks estetinę misiją Jūsų aplinkoje, žuvys gali tapti svarbiausio vandens telkinio akcentu, kuris ne tik nedrums vandens ir nenaikindamos vandens augalijos, bet ir džiugins Jūsų akį.

Nepriklausomai nuo to, kokį vandens telkinio įžuvinimą vykdysite, visuomet į vandens telkinį leiskite tik sveikas veterinariškai patikrintas žuvis. Venkite žuvų perkėlimo iš kitų vandens telkinių. Vizualiai sveikos, tačiau nepatikrintos žuvys gali būti vėlesnio masinio žuvų sirgimo ar net išmirimo priežastimi, o į vandens telkinį pakliuvę žuvų parazitai ar kiti ligų sukėlėjai vėliau sunkiai išnaikinami (daugiau apie žuvų ligų profilaktiką kituose straipsniuose, jau artimiausiu metu). Nors įžuvinimo darbai gali būti atliekami visus metus, tinkamiausias periodas atlikti įžuvinimo darbus yra pavasaris (balandžio-gegužės mėn.) arba ruduo (spalis-lapkritis). Sėkmingo jums įžuvinimo!