Plačiakaktis priklauso karpinių žuvų šeimai, paplitę Rytų ir Pietryčių Azijos upių baseinuose. Gali užaugti iki 1 m ilgio ir sverti 20-35 kg. Pirmą kartą neršia 5-7 m. kai vandens temperatūra siekia 22 laipsnius. Lietuvoje jie natūraliai neneršia. Populiarūs dėl savo mitybinės bazės, kurią sudaro zooplanktonas (mikroskopiniai vėžiagyviai) ir fitoplanktonas (dumbliai). Tai puiki priemonė norint turėti skaidresnį vandenį ir išvengti nepageidaujamo vandens „žydėjimo“.
Plačiakaktis vertinga žuvis ir labai greitai auganti. Puikiai tinka auginimui su kitų rūšių žuvimis. Tvenkiniai įžuvinami plačiakakčiais dėl naudos valant vandenį ir dėl maistinių savybių. Maistui geriau naudoti nuo 5kg ir didesnius plačiakakčius, nes tada jie "įgauna" riebumo, skanūs rūkyti.
Ekonomiškai patraukli žuvis auginimui, nes jie maitinasi tik filtruodami vandenį.
Geriausiai auga šiltesniame vandenyje, kai vandens temperatūra siekia 20-24 laipsnius. Mėgsta seklesnes vietas, kur gausu maisto (dumbliu, planktono), dažnai pasirodo vandens paviršiuje, todėl galima kartas nuo karto juos stebėti.
Vandens telkinio įžuvinimui rekomenduojame 1-3 kg plačiakakčių 1 arui.
KUO SKIRIASI IR KUO PANAŠIOS ŠIOS 2 PLAČIAKAKČIŲ RŪŠYS?
Esminis skirtumas tarp baltojo ir margojo plačiakakčių yra jų mitybos ypatumai. Baltasis plačiakaktis daugiau suėda fitoplanktono, o margasis – zooplanktono ir detrito, trūkstant maisto, manoma, kad gali maitintis ir žuvų mailiumi. Šis faktorius ir tai, kad baltasis plačiakaktis jautresnis deguonies stygiui, veikiausiai ir lėmė, kad margieji plačiakakčiai kai kuriose šalyse tapo invazine rūšimi arba savaime išplito. Baltieji plačiakakčiai minta tik fitoplanktonu, o jo pritrūkę sunkiai išsimaitina kitu maistu, gali iškilti grėsmė jų egzistavimui tvenkinyje. Tuo tarpu margieji plačiakakčiai daugiausiai maitinasi zooplanktonu, tad mažiau valo vandenį nuo dumblių, kurie ir yra didžioji vandens telkinių problema.
