Žvejoti ar nežvejoti savo tvenkinyje?

Turbūt visi sutiksime, kad pastaraisiais laikais populiarėjanti žuvų auginimo sodybiniuose vandens telkiniuose tendencija yra sąlygota ūkinių ir rekreacinių sumetimų. T.y. privačius vandens telkinius žmonės įsirengia puoselėdami tikslų paįvairinti laisvalaikį, turėti žūklės pramogą, pagerinti sodybos estetines charakteristikas, turėti vandens rezervą želdinių laistymui arba kaip ir kiekvienoje ūkinėje veikloje užauginti produkcijos šeimos stalui. Todėl natūralu, kad investicijos į šią infrastruktūrą privalo nešti deramą naudą, tarnauti pagal paskirtį. Daugelis pagrįstai tikisi, kad iškasta kūdra taps mažu žvejybinio Rojaus kampeliu ir leis pamiršti nesėkmingas žūkles ežeruose ir upėse. Deja, ne viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Praktika rodo, kad toli gražu ne visada žūklė nuosavoje kūdroje lieka be pasekmių telkinio ekosistemai. Todėl šiame tekste norisi aptarti pagrindinius argumentus UŽ ir PRIEŠ žvejybą nuosavoje kūdroje. Be abejo šiuo tekstu tikrai nesiekiame formuoti nuomonės į vieną ar kitą pusę, tačiau pabandysime atkreipti dėmesį į kai kuriuos probleminius aspektus.

Argumentai „UŽ“ -žvejoti

Žūklė kūdroje išsiskiria pirmiausia tuo, kad galite numanyti, kokio laimikio tikėtis, juk telkinio fauna daugiau ar mažiau yra žinoma, o ir žuvingų vietų nereikia ieškoti – viskas vienoje vietoje. Įvertinant tai, kad pasaulyje nėra daug tautų, kurios tiek mėgtų mėgėjišką žvejybą, kaip lietuviai, galime drąsiai teigti, kad nuosavas telkinys leis ne tik patenkinti žūklės azarto alkį, bet ir suteiks galimybę pasimėgauti šviežia, kokybiška žuvimi ant pietų stalo. Nepamirškime ir to, kad žūklė savo telkinyje ne tik taupo laiką ir išteklius brangiai įrangai, bet ir tausoja natūralią gamtą, nes negaudote žuvies natūraliuose telkiniuose. Žvejoti žuvį savo telkinyje galima ir reikia dėl įvairių priežasčių. Viena iš jų – prieaugio kontrolė. Sugavę žuvį, galėsite įvertinti kiek ji paaugo, ar gerai įmitusi. Tuo pačiu galima įsitikinti ar žuvis nėra apsikrėtusi ektoparazitais ar neturi kitų ligų požymių ar mechaninių pažeidimų. Labiau įgudę žuvininkai gali įvertinti ar žuvis pasiruošusi nerštui. Taipogi antroje vasaros pusėje, kai ima ilgėti naktys, o dienos vis dar šiltos, neretai sumažėję deguonies resursai vandenyje, todėl verta dalį priaugusių žuvų išgaudyti, taip pagerinant sąlygas likusioms. Tai ypač aktualu prieš žiemą, jei neturite galimybių užtikrinti gerų žiemojimo sąlygų kontrolės, tuomet žuvų populiacijos sumažinimas prieš užšalant telkiniui, yra geras ir racionalus sprendimas. Atliekant didesnio masto žuvų išgaudymą pirmiausia reikėtų nusistatyti, kokiais principais atrinksite žuvis maistui, o kurias paleisite augti toliau. Jei auginate karpius ar kitas kūdroje neršti galinčias žuvis, reprodukcijai palikite stambiausius ir gražiausius egzempliorius. O žuvis, kurios atsilieka augimu, reikėtų sunaudoti maistui pirmiausia. Didesnio masto žuvų išgaudymą maistui reikėtų daryti rudenį, atvėsus vandeniui, geriausia – spalio, lapkričio mėnesiais.

Argumentai „Prieš“ - nežvejoti

Deja, kol dar nepradėjote ruošti meškerių, gaudyklių ar tinklaičių savo kūdros faunai gaudyti, verta atkreipti dėmesį į tam tikras grėsmes. Kiekviena žūklė yra stresas žuvims, kartais net ir toms, kurios nepapuola ant kabliuko. Žuvys labai greitai ima suprasti, kad žmogus yra grėsmė, tai verčia jas vengti tų vietų kur sėdi žvejys, trikdo jų maitinimosi ritmą, o tuo pačiu – lėtina augimą. Žuvis pakliuvusi ant kabliuko, labai dažnai paleista nesimaitina net kelias dienas, net jei ir nebuvo sužeista. Tačiau tai dar nėra blogiausia pasekmė. Viena iš didžiausių rizikų, kad žuvis bus pažeista kabliuko arba žvejo rankų, kurios itin žaloja žuvies gleivinę, todėl reikėtų vengti ne tik žuvį čiupinėti rankomis, bet ir nereikėtų jai leisti gulėti ant žolės ir kitų šiurkščių paviršių. Ypatingai pavojingi žuvies nukritimai ant žemės, jei žvejui nepavyksta rankose išlaikyti fotografuojamo laimikio, žuvies kritimas gali sąlygoti jos stuburo, plaukiojimo pūslės ar kitų organų pažeidimus, kraujosrūvas. Dėl ko po kelių savaičių galite rasti žuvį nugaišusią. Net ir iš pažiūros nedidelės kabliuko padarytos žaizdelės, gali tapti infekcijos židiniu, ypač kai žvejojama esant šiltam vandeniui vasarą.

Tokiu laiku vandenyje tarpstančios bakterijos ir virusai yra itin agresyvūs. Net jei paleistos žuvies nugaišusios neradote, tai dar nereiškia, kad ji vis dar gyvena jūsų kūdroje. Infekcijos pažeistos žuvys paprastai atsiskiria nuo būrio ir tūno kur nors arti kranto, taip suteikdamos gerą progą žuvialesiams paukščiams lengvai susimedžioti grobį. Kai kurios žuvų rūšys išsiskiria savo pažeidžiamumu žvejybos metu. Pavyzdžiui – upėtakis, kuris dėl kabliuko paliktos žaizdos ar žvejojimo metu patiriamo streso - dažnai miršta tą pačią ar kitą dieną ir ypač jautrus esant aukštesnei vandens temperatūrai. Upėtakius ir kitą tvenkinio žuvį patartina žvejoti su kabliuku be užkarpėlės, naudojant kuo didesnį kabliuką, kad žuvis nespėtu greitai jo įsiryti. Savąjį „Achilo kulną“ turi ir šamas, šis galiūnas yra daugelio žvejų svajonių trofėjus, tačiau jo silpnoji vieta giliai gomuryje esantys minkštieji audiniai. Jauni šamukai giliai įriję kabliuką dažnai neišgyvena dėl minėtų audinių pažeidimo, nes pažeidžiami svarbūs maisto rijimo nervai ir raumenys. Todėl jei užkibo nedidelis šamukas, o kabliukas giliai gomuryje, verčiau nukirpti kabliuką ir paleisti, taip dar yra tikimybė, kad parūdijęs kabliukas iškris pats padarydamas mažiau žalos. Jei įžuvinote kūdrą jaunais šamukais, turite atidžiai rinktis masalus ir jų dydį. O geriausia – žvejybos laiką nukelti labiau rudeniop, kai šamai jau būna apsnūdę ir nesimaitina.
Apibendrinant.

Savą žuvį žvejokite, bet atsakingai pasirinkite laiką ir tikslą. Venkite bereikšmio žuvies kankinimo. Yra sakoma, kad tikras žuvininkas karpį gaudo tik po Žolinių. T.y. kai žuvis ima po truputį ruoštis žiemai ir kaupti maistiniu požiūriu itin vertingus riebalus, pagerėja jos maistinės ir skoninės savybės. Jei žuvis jums kaip ūkio derlius, jei ketinate apsirūpinti žuvimi visai žiemai, tuomet verta palaukti gilesnio rudens, spalio pabaigos. Tuo metu vanduo būna vėsesnis, žuvys dėl to tampa mažiau judrios. Šiuo metų laiku karpinės žuvys pasiekia maksimalų sezoninį įmitimo lygį. Kūdrų savininkai neretai nustemba pamatę kiek ženkliai karpiai paauga vien per rugsėjo mėnesį, kai jie intensyviai kaupia kūno riebalus žiemai.