ID: S15

Rudeninio ir pavasarinio įžuvinimo ypatumai

Sodybinių telkinių savininkai neretai sprendžia dilemą, kada gi geriau įžuvinti savo telkinį yra geriausia, kaip pasirinkti tinkamiausią laiką, kad įsigytos žuvys geriau prisitaikytų prie naujos aplinkos. Šiuo klausimu nuomonės neretai išsiskiria į dvi, na gerai į tris pozicijas – vieni nori įžuvinti pavasarį, antri – rudenį, na o trečioji grupė nori žuvinti betkada, kada tik pamato geidžiamą žuvį. Apie pastaruosius plačiai nekalbėsim, nes žuvinti neatsižvelgiant į sezoniškumą, mažų mažiausiai rizikinga ir neatsakinga. Vietoje to palyginkime, kuo skiriasi rudeninio ir pavasarinio įžuvinimo specifika, o kuri jums pasirodys priimtinesnė – nuspręsite patys.
Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, kodėl prekyba įžuvinimui skirtomis žuvytėmis vyksta pagrinde balandžio ir spalio menesiais, kas tai lemia? Tai yra sąlygota nusistovėjusių žuvų auginimo ciklų ūkiuose, kai vasarą žuvys yra auginamos ganykliniuose tvenkiniuose, o žiemiai perkeliamos į specialius žiemojimo tvenkinius. Perkėlimo laikotarpiu žuvies kiekiai yra inventorizuojami ir produkcija yra surūšiuojama pagal jos realizacijos planą. Kitaip tariant, dalis žuvies atidedama tolimesniam auginimui iki prekinio dydžio, o dalis parduodama kaip paauginti jaunikliai – vienmečiai, dvimečiai ir pan. Svarbu paminėti, kad balandžio ir spalio mėnesiais vanduo būna pakankmai vėsus, tad paprastai žemesnėje nei 10 laipsnių temperatūroje žuvis nesimaitina, sulėtėja jos medžiagų apykaita, žuvys tampa ramesnės, mažiau žalojasi, vandenyje yra daugiau deguonies gaudymo stresui išgyventi. Negana, to žemesnėje temperatūroje ne taip agresyviai veikia ligos ir parazitai. Taigi, šie tarpsezonio ciklai yra geriausias laikas saugiai įsigyti žuvies. Pats nepalankiausiais įžuvinimo laikas – vasara, išskyrus žuvinimą lervutėmis.
Pavasarinis įžuvinimas turi savų privalumų ir trūkumų. Palanku tai, kad žuvis jau pergyveno žiemą ir prieš akis naujas maitinimosi ir augimo sezonas, galėsite matyti kaip žuvis jaučiasi, maitinasi ir auga. Nereikės sukti galvos dėl to kaip žuvis jaučiasi po ledu. Taupiam pirkėjui palanku ir tai, kad pavasaryje žuvys būna netekusios ne mažai svorio, tad pirkinių krepšyje sveria mažiau, o tai leidžia įsigyti didesnį kiekį. Nors neretai, pardavėjai pavasarinę žuvį parduoda šiek tiek brangiau, tai reikia įvertinti. Pagrindinis žuvinimo pavasarį trūkumas – silpnesnis žuvies imunitetas. Po žiemos, ypač jei pasitaikė šilta žiema, žuvys išeikvoja daug organizmo resursų, suplonėja imunitetui itin reikšminga išorės gleivinė. Todėl ne visada pavasarį įžuvinta žuvis spėja tinkamai sustiprėti iki atšyla vanduo ir ima atakuoti virusai ir parazitai. Jau tapo įprasta, kad maždaug gegužės mėnesiais, kai vanduo pasiekia apie 18-21 C šilumos, neretai tinkamai nesustiprėjusioms žuvims tenka pavasarinės viremijos išbandymas, dažnu atveju lemiantis ir ženklius išteklių praradimus. Jei pavasaris šaltas ir vėlyvas, ši grėsmė dar labiau išauga. Ir be abejo po to seka kaltųjų paieškos, bei orginalumo nestokojantys „liaudiški“ gydymo metodai druskomis, kalkėmis, abejotino naudingumo biopreparatais. Interneto platybėse verda tikros išradingiausių gydymo metodų varžytuvės – kas ką „įpylė“, ir kam nuo ko „padėjo“.
Rudens sezono telkinių įžuvinimas turi akivaizdžių privalumų. Pirmiausia svarbu tai, kad žuvis po maitinimosi sezono yra gerai įmitusi, įgijusi stipresnį imunitetą, todėl gali lengviau išgyventi krovimo, pakavimo, įžuvinimo procedūras. Nors rudeninės žuvies svoris yra maksimalus, koks tenka tokiai amžiaus grupei dėl sukauptų žiemojimui riebalų atsargų, bet ir kilogramo kaina prekyboje paprastai būna šiek tiek mažesnė. Įžuvinus rudenį, kai vanduo jau atšalęs, nebereikia rūpintis žuvies šėrimu, o toliau vėstantis vanduo leidžia žuviai nusiraminti, mažėja susirgimų grėsmė. Taip pat įžuvinus rudenį, žuvis gali ramiai ir be streso pasitikti pavasarį, parastai, rudenį įžuvintos žuvys išlieka sveikesnės pavasarį ir pradeda naksčiau maitintis, nes nereikia patirti prisitaikymo prie aplinkos streso. Pagrindinė rudeninio žuvinimo grėsmė – artėjanti žiema, kurios metu kyla pagrindinis pavojus. Jei žiema pasitaiko šalta ir ledas laikosi ilgai, neišvengiamai žuvims ims trūkti ištirpusio deguonies vandenyje. Šią problemą galima išspręsti panaudojant orapūtę, jei tokia galimybė yra. Tiesa, verta dar paminėti, kad rudenį perkant šiųmetukus karpius, nereikėtų gundytis mažais, dideliame populiacijos tankyje augintais karpiukais. Teigiama, kad karpiukai iki 10 g. svorio žiemoja gan sunkiai. Todėl pirkdami rudenį rinkitės kiek galima didesnes, geriau įmitusias žuvis.
Pastaraisiais metais tapo populiaru propaguoti šaltojo sezono upėtakių auginimo ciklą, kai rudenį perkami paauginti upėtakiai ir nuo spalio iki gegužės menesio auginami kūdrose. Tai ženkliai saugesnis būdas auginti šaltamėges žuvis nepratakiuose telkiniuose. Bet ir šiuo atveju nereikėtų piknaudžiauti žuvų kiekiais, net jei matavimo prietaisai rodo aukštą ištirpusio deguonies kiekį vandenyje. Šaltuoju sezonu sulėtėja natūralių azoto junginius skaidančių bakterijų ir kitų mikroorganizmų veikla – biofiltracija. Išaugus amonio kiekiui vandenyje, gręsia žuvų kritimai.
Apibendrinanti šią temą galima kelias kertiniais teiginiais. Pirkite žuvį tada, kada turite savo kūdros ekosistemoje vietos naujoms žuvims, tik žinodami, kad žuvys darniai sugyvens ekosistemoje, galėsite tikėtis gerų rezultatų. Nedarykite mišrainės su žuvų rūšimis, didelė klaida kartu su brangiomis kokybiškomis žuvinti visokią smulkmę, kuri tik atiminės maistą iš brangių žuvų ir veltui naudos deguonį. Vadovaukitės geriausiomis polikultūrinės žuvinikystės principais, derindami žuvų rūšis, kurios nekonkuruoja dėl maisto. Laikykitės rekomenduojamų žuvinimo tankio normų, nes niekas taip nepasitarnauja ligų protrūkiui, kaip per nelyg tanki individų populiacija.
2020.09.17